diarchy.lt

 

Tiesiogine transliacija iš Vilniaus rotušės aikštės LNK pradeda unikalu eksperimentą: magai brolis ir sesuo Diana ir Arvydas Gaičiūnai metė iššūkį garsiajam Davidui Blaine, kuris 2000-aisiais užsišaldęs ištvėrė 61 vai. 40 min. ir 15 sek. Jie ne tik nori sumušti Blaine rekordą. Pirmą kartą pasaulyje tokiam eksperimentui rengiasi ir moteris - 28 metų Diana. 12 tonų sveriančiame ledejie rengiasi išbūti bent 63 valandas. Kas valandą televizija informuos apie padėtį.

Tikrasis stebuklas yra meilė


   „Įdomiausia, kad apvažiavome beveik visą pasaulį, sutikome įvairiausių žmonių, bet savo antrąsias puses radome Lietuvoje. Druskininkuose, kur ir gyvename. Va, čia ir yra tikras stebuklas", - šypsosi Magijos teatro „DiArchy" iliuzionistai Arvydas ir Diana GAIČIŪNAI.

   Tiesą, magų antrosioms pusėms artimiausiu metu teks taip reikiant pasikankinti, nes paskutinę kovo dieną brolis ir sesuo trims paroms žada užsišal-dyti ledo luite. Tačiau nei Arvydo žmona Aurelija, nei Dianos draugas Virgilijus neatkalbinėjo nuo pavojingo eksperimento: „Jie žino, ką daro".

Trys kartos po vienu stogu

  
Keturių kambarių butas Druskininkuose pilnas paslaptingų dėžių, skrybėlių ir aštriausių kardų. Tačiau jame tarsi kokioje italų šeimoje draugiškai sugyvena jau trys Gaičiūnų kartos, magų triukams reikalingas triušiukas ir nemenkas smauglys. Nors įprasta, kad cirko artistas veda tos pačios profesijos atstovę, akrobato bei gimnastės Arvydo ir Lidijos Gaičiūnų vaikai truputį nusižengė šiai tradicijai. Prieš trejetą metų iliuzionis-tas Arvydas jaunesnysis su druski-ninkiete Aurelija susilaukė sūnaus ir jį taip pat pavadino Arvydu. O Diana šeimą planuoja kurti su kaimynu Virgilijumi, pažįstamu nuo vaikystės. Kaip nutiko, kad savo laimę jie rado arčiau, nei tikėjosi, jaunuoliai tik gūžteli pečiais: matyt, likimas. Beje, jų profesija susipažinti su patikusiu žmogumi niekada nekenkė, veikiau padėdavo. „Kai vienoje kavinėje į akį krito Aura, pasistengiau parodyti jai keletą triukų, kad kuo greičiau sudominčiau ir sužavėčiau", - neslepia pažinties su būsima žmona Arvydas. Aurelija taip pat puikiai prisimena vieną susitikimą: „Kartą jis atvažiavo automobiliu. Žinote, salone įvairiausios lemputės šviečia. Man žiūrint jis ėmė vieną ir suvalgė... Kuo toliau, tuo labiau Arvydas mane stebino. Iš niekur ėmė atsirasti gėlių, byrėti kortos ir pinigai. Jo triukai mano susidomėjimą tik padidino". Moteris tikina, kad jų amžiaus skirtumas - net dvylika metų, bet juodu greitai rado kalbą ir net kiekviename žingsnyje rodomi pokštai neprivertė suabejoti, ar Arvydas - patikimas žmogus, ne vėjo pamušalas. Tiesa, iki šiol mago žmoną sukausto baimė, kai vyras imasi pavojingų triukų. „Pirmą kartą važiuodama žiūrėti pasirodymo maniau, kad scenoje jis papokštaus, ir tiek. Bet pamatau, kad įneša kardus, stiklo šukes, ir mano širdis nusirita į kulnus... Baisiausia, kad kuo toliau, tuo jų triukai tampa pavojingesni. Pavyzdžiui, važiavimas užrištomis akimis per miestą ar planuojamas užsišaldymas lede, - atsidūsta Aurelija. - Neatkalbinėju, tik pasakau, kad gal neverta taip rizikuoti. Bet kadangi jie su Diana pasitiki savo jėgomis, belieka susitaikyti ir padėti, kuo gali". Pirmiausia jauna moteris namie stengiasi sukurti ramią ir j aukią aplinką, kad vyras galėtų netrukdomas treniruotis, ilsėtis. Kadangi Arvydas su Diana dabar intensyviai rengiasi kovo pabaigoje vyksiančiam eksperimentui - užsišaldyti ledo luite, Aurelija su smalsiu mažuoju Arvydėliu trumpam persikraustė pas tėvus, kad vyrui būtų ramiau. „Ar ne per daug turiu atsisakyti dėl vyro? Aš tikrai nieko neaukoju. Ir Arvydas, jei turėtų rinktis - darbas ar šeima, mūsų tikrai nenuskriaustų. Man patinka jų būdas, gyvenimas ant ratų", - šypsosi mago išrinktoji, gana greitai pripratusi prie netradicinės šeimynos.

Magės širdies draugas - kaimynas

   Septyneriais metais jaunesnei Arvydo seseriai Dianai savo draugo Virgilijaus triukais stebinti ir vilioti neteko. „Gyvenome toje pačioje laiptinėje. Būdami vaikai kartu kieme žaidėme", - šypsosi Diana. Tačiau vaikino versija kitokia: „Su Diana susipažinome lėktuve. Vaikystėje, aišku, matydavomės kieme, bet Druskininkuose jie su broliu būdavo retai, nebent vasarą atvažiuodavo atostogų, todėl, aišku, susitikę po keliolikos metų vienas kito nepažinome. Tada skridau po atostogų Egipte, ji - iš gastrolių. Išgirdęs lietuviškai šnekant, užkalbinau. Apsikeitėme telefonais ir, lėktuvui nusileidus Vilniuje, išsiskyrėme. Tačiau jau kitą dieną susitikome Druskininkuose, savo namo kieme. Buvau „apakęs", bet kadangi jie su broliu - magai, pamaniau, kad, matyt, taip ir turėjo nutikti". Virgilijus neslepia, jog iš pradžių draugauti su iliuzionis-te buvo neįprasta, net sunku: „Pavyzdžiui, ji sakydavo, kad pasirodymas septintą vakaro, o ruoštis imdavo jau antrą dienos. Būdavo keista, kad tiek laiko skiria ne man". Kaip ir Arvydo jaunesniojo šeimoje, čia prisitaikyti prie neįprasto antrosios pusės gyvenimo būdo dažniau tekdavo Virgilijui. Tačiau po aštuonerių draugystės metų jis nė negali įsivaizduoti, kad galėtų gyventi su paprasta, įprastos profesijos moterimi - Dianos veikla ir būdas jį užbūrė.

   Brolis ir sesuo magai nesistebi, kad jų tėvus suvedė cirkas, nes tik tokio paties gyvenimo būdo besilaikantis žmogus gali suprasti ir sugyventi su cirko artistu. „Tai lemia darbo specifika: privalai nuolat keliauti, todėl keliems mėnesiams žmonos ar vyro svečioje šalyje nepaliksi. Net jeigu žmona su vyru atlikdavo skirtingus triukus, dažniausiai sugalvodavo bendrą programą, kad gastrolių galėtų važiuoti kartu, - prisimena nuo mažens cirko užkulisiuose augę brolis ir sesuo. - Beje, net jei vienas iš sutuoktinių nedirbdavo cirke, anksčiau ar vėliau vis tiek įsitraukdavo į tą veiklą ar bent jau prisitaikydavo prie klajokliško gyvenimo būdo".
    Tiesa, jaunieji magai Diana ir Arvydas - patys sau šeimininkai. „Jei kontrakte siūloma išvažiuoti labai ilgam, gali jo atsisakyti arba kartu vežtis šeimą. Pavyzdžiui, tris mėnesius dirbome Kuveite, tačiau tada Arvydėlis buvo tik gimęs, todėl Aura negalėjo važiuoti. Keliavau aš, Diana ir jos draugas Virgis", - prisimena trisdešimt ketverių vyriškis. Tiesa, į tolimas keliones su Diana jos draugas jau senokai nevažiuoja: „Dabar jis siekia karjeros, daug dirba. O mane išleidžia be didelių priekaištų, nes... neturi pasirinkimo. Antrosios pusės viską supranta ir mus palaiko".

 


Žmonės be tautybės

   Maždaug prieš septyniasdešimt metų druskininkietis Antanas Gaičiūnas, Arvydo jaunesniojo ir Dianos senelis, pradėjo cirko artistų dinastiją. Antruoju jos atstovu tapo jo sūnus Arvydas Gaičiūnas. Išmokęs akrobato meistriškumo, vaikinas pateko į Lietuvos cirko kolektyvą, priklausiusį „Sojuzgoscirk". Vėliau dirbo
maniežo režisieriumi inspektoriumi, o 1989 metais buvo paskirtas Maskvos cirko „Jantar" direktoriumi. Lietuvis akrobatas cirke susipažino su gimnaste, Valstybinės cirko ir estrados meno akademijos diplomante Lidija iš Rusijos. Jau keliolika metų Lietuvoje gyvenanti moteris prisipažįsta niekada nesvarsčiusi, koks vyras - lietuvis ar rusas - būtų geresnis. Cirke tautybių nebuvo. Kaip dažnai ir galimybės ištekėti už kitos profesijos atstovo. Tiesa, ponia Lidija atsidūsta, kad nėra sunkesnio darbo nei kartu su vyru būti darbe, namie ir net atostogaujant.
   Beje, ištekėjusios gimnastės laukė sunkus išbandymas - vaikai. Juk pasikeitusios kūno formos ir lankstumas galėjo baigti net ir geriausios cirko aktorės karjerą: „Gimus sūnui, likau kokia buvusi, bet griežtai nusprendžiau -daugiau jokių vaikų. Buvo sunku, nes neturėjome nei senelių, nei giminių, kurie padėtų, kol dirbi ar apsikrovęs lagaminais keliauji iš vienos vietos į kitą. Tačiau po beveik septynerių metų atsirado Diana. Man tada buvo trisdešimt treji ir iš tiesų teko gerokai pasikankinti, kol priaugtas svoris nukrito. Kaip? Tiesiog nevalgiau: ryte griežinėlis dešros, ir viskas".
   Paskutiniais karjeros metais moterį ėmė kamuoti baimė: „Ypač kai per vienerius metus įvyko trys nelaimės - man matant žuvo kolegos akrobatai. Diana tada dar visai mažutė buvo, o aš eidama dirbti vis nerimavau: kas bus, jei mano vaikai liks našlaičiai. Būdavo, sukuosi ant virvės ir žiūriu žemyn: jei nukrisiu, tas trosas perpjaus mane pusiau..." Matyt, todėl ji nepalaikė ir neskatino vaikystėje gimnaste būti užsimaniusios dukters. Būdama maždaug keturiasdešimties, ponia Lidija paliko maniežą, bet cirko - ne. Darbavosi rekvizitų, kostiumų siuvimo skyriuose, net kasoje bilietais prekiavo. Cirko ji ir dabar sako negalinti pamiršti: „Baigus gimnastės karjerą ėmė sapnuotis, kad muzika jau groja, laikas į maniežą, o aš dar neapsirengusi. Kartais ir dabar pabundu į kulnus nusiritusią širdimi..."


Kas mėnesį - vis į kitą mokyklą

   Nuolat keliaujančius cirko artistų vaikus dažniausiai augindavo seneliai ar giminaičiai. Tačiau Gaičiūnų šeimoje buvo kitaip. Jie visur traukdavo keturiese. „Svarbiausia, vaikams buvo skirti kuo daugiau dėmesio. Pavyzdžiui, dirbdami Kaliningrade, iki nakties sukdavomės cirke, o devintą ryto jau važiuodavome prie jūros, kad vaikai iki pietų pabūtų saulėje", - pasakoja rūpestinga mama.
   Dėl nuolatinių kelionių labiausiai kentėjo mokslai. Arvydas iki šiol saugo visą krūvą pažymių knygelių iš skirtingų tuometinės Sovietų Sąjungos mokyklų. „Mokyklą tekdavo keisti beveik kas mėnesį. Ar nepykome ant tėvų dėl tokio gyvenimo būdo? Kad kitokio mes ir neįsivaizdavome. Net stebėdavomės, kaip galima gyventi vienoje vietoje ir visus dvylika metų eiti į tą pačią mokyklą, - prisimena Arvydas. - Tiesą sakant, ir mokytojai į mus žiūrėjo atsainiau. Žinojo, kad po kelių savaičių ar mėnesių vis tiek išvažiuosime, todėl kartais pagailėdami ir geresnį pažymį parašydavo. Be to, kiekviename krašte buvo savų ypatumų. Pavyzdžiui, rusakalbėse Gruzijos mokyklose vis tiek vyravo gruzinų kalba, Armėnijoje - armėnų, o Vladivostoke net kinų kalbos pasimokėme".

Magija leidžia netrypčioti

    Kada nors galvojote pasukti kitu - ne tėvų pramintu - keliu?
    Arvydas: Būdamas jaunas dar svajojau ateitį susieti su muzika: mėgau groti gitara, ketinau suburti grupę, man patinka ir filmuoti, neatsisakyčiau dirbti televizijoje. Bet tai liko tik pomėgiai. Be to, negaliu sakyti, kad mes perėmėme tėvų darbą: netapome kaip tėtis cirko akrobatais ar kaip mama - gimnastais. Magija - tai žanras, kuris leidžia kurti. Jei išmokai salto, nieko kito šioje srityje ir nepasieksi. O būdamas magas gali sugalvoti vis kitokių numerių, dirbti ir didelėje scenoje, ir kamerinėje aplinkoje.
   Kai sūnus tęsia tėvo veiklą, lyg ir suprantama. Tačiau dukra?..
   Diana: Taip atsitiko, kad, grįžus iš kariuomenės, Arvydui buvo parinkta scenos partnerė. Tačiau jiems nesisekė dirbti. Pabandžiau aš, ir pavyko. Vėliau jau nebuvo kur dėtis, nuėjau mokytis į cirko mokyklą.
   Apkeliavote pusę pasaulio, bet galiausiai namus radote Lietuvoje. Kaip tai nutiko?
   Arvydas: Prieš kelerius metus gimė kilnojamojo teatro idėja. Nusipirkome trijų šimtų vietų palapinę, pastatėme ją vasarą Palangoje, iškabinome plakatus su užrašais „Iliuzionistai", bet greitai pamatėme, kad žmonės apie mus nieko nežino. Juk kuo daugiau keliauji ir šlovę pelnai užsienyje, tuo mažiau tave pažįsta ir vertina gimtajame krašte.
   Diana: Lietuviai, pamatę užrašą „Magijos teatras „DiArchy", puola klausinėti, iš kur mes. Bet kai išgirsta, kad iš Lietuvos, tik ranka numoja, nes nieko gera nesitiki pamatyti. O po pasirodymo, būna apstulbę, kad tokius dalykus sugeba saviškiai.
   Arvydas: Prisistatome kaip teatras, bet mus vis dar vadina cirku ir mano, kad bus įprastas balaganas: pavedžios maniežu asiliuką, klounas parodys kelis triukus, ir viskas.
   Kokia jūsų svajonė?
   Diana: Lietuvoje įkurti stacionarų Magijos teatrą. Visur, kur esame buvę, tokių yra net keli. Turistai specialiai važiuoja pasižiūrėti.
   Arvydas: Jei nesiseks ir naudingiau bus dirbti užsienyje, teks išvažiuoti. Tačiau norisi ko nors pasiekti ir čia. Tarkime, pelnyti tokį vardą kaip Davido Copperfieldo ir keliauti po visą pasaulį.
   Kiek ilgai žadate verstis mago darbu?
   Diana: Arvydas jau būtų pensininkas, jei dirbtų cirke.
   Arvydas: Ten darbo stažas -dvidešimt metų. O mes su Diana kaip profesionalai scenoje esame jau keturiolika metų. Tačiau magijos žanras geras tuo, kad gali dirbti tol, kol sugebėsi judėti.
   Įprasta, kai magas - vyras, o moteriai dažniausiai tenka tik asistentės pareigos. Diana, ar buvo sunku įrodyti, kad esate lygiavertė Arvydo partnerė, o ne ilgakojė mergina, tik atnešanti į scena rekvizitą?
   Diana: Magijos pasaulyje iš tiesų nedaug moterų. Tačiau gal man pavyks tai nors truputį pakeisti, kai tapsiu pirmąja moterimi, užsišaldžiusia lede.
   Arvydas: Amerikoje neseniai atsirado magė, kuriai scenoje asistuoja vyrai. Anksčiau ji dėžes nešiojo Copperfieldui, dabar pati ėmėsi tokios veiklos. O mes nenorime, kad duetas „DiArchy" būtų dalijamas ir skirstomas. Šis pavadinimas - ne tik mūsų vardų pirmųjų skiemenų junginys, jis reiškia dvivaldystę.
   Užuot tiesiog žavėjęs! jūsų magija, po pasirodymų žiūrovai išeina kamuojami klausimo: „Na, kaip jie tai padaro?" Bet ar reikia MĖGINTI paaiškinti viską, ką matai?
   Arvydas: Žmogus turi atsipalaiduoti ir nesukti galvos, kaip tai padaryta. Juk jei žiūri filmą, negalvoji, kur filmuojant stovėjo operatorius ar aktoriai. Klausydamasis muzikos neanalizuoji, kaip vieną ar kitą natą užrašė kompozitorius. Čia taip pat reikia tik žiūrėti ir grožėtis.


JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ